Nuo šių metų liepos mėnesio prie „Utenos Utenio“ klubo prisijungė didžiulę patirtis futbolo specialistas iš Danijos – Carstenas Dohmas. Jis yra „Auri-Dohm“ metodikos kūrėjas, o dabar ir „Utenos Utenio“ Techninis vadovas, atsakingas už klubo akademijos struktūrinius pokyčius, darbo ir treniruočių aplinkos sukūrimą ir metodikos įgyvendinimą.
Interviu, kurį sudaro trys dalys, mes pristatome C.Dohmą, jo viziją, jau pradėtus darbus ir laukiančius artimiausioje ateityje bei kaip jis mato futbolo padėtį mūsų šalyje ir regione.
Trečiojoje interviu dalyje tęsiame pokalbį apie „Auri-Dohm“ metodikos principus, stiprybes bei trenerio vaidmenį.
„Mes čia esame dėl žaidėjų – viskas dėl jo ugdymo, dėl jo svajonių. Ir čia žaidėjas yra svarbiausias. Turime galvoti, kas yra geriausia vaikui. Toliau – klubas, treneriai ir tėvai, – sako C.Dohmas. – „Utenis“ yra geras pavyzdys, kaip įtraukti vaikus. Bet turime bendradarbiauti su kitomis sporto šakomis. Kadangi tai yra mažas miestas, gali kilti sumaišties, kas su kurias vaikais dirba, atsirasti pykčių, bet mes turime kurti bendradarbiavimą. Svarbiausias prioritetas miesto bendruomenei, kad kuo daugiau vaikų sportuotų“.
Kuri iš šių “Auri-Dohm“ metodikos dalių yra svarbiausia – taktika, technika, fizinis ar mentalinis-psichologinis pasiruošimas?
Apie tai jau kalbėjome anksčiau. Jei žvelgsime tik per žaidėjo ugdymo siekiant tapti profesionalu prizmę, o apie tai daugelis galvojame ar siekiame, daugelis vaikų apie tai svajoja, išskirčiau taktinę pusę – žaidimo suvokimas, žaidimo skaitymas. Kai kuriems tai įgimta, kiti to išmoksta, kai daug su jais kalbiesi, bandai, žaidi daugybę rungtynių ir galų gale pamatai, atkreipi dėmesį ir sakai: štai, turime nuostabų potencialą.
Orientacija aikštėje, apie ką daug kalbame su Auri, taip pat labai svarbi. Tad, gal kiek nustebindamas pats save, sakau, kad taktika yra svarbiausia. Bet aš nekalbu apie pradžią. Pradžia visai kitur – tai vikrumas, baziniai technikos elementai.
Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų apie „Auri-Dohm“ programą ir yra – kodėl joje tiek mažai dėmesio taktikai pačioje pradžioje, vaikų futbole? Juk tai lengviausias kelias laimėti.
Tai tiesiog nesusipratimas. Reikia matyti visą paveikslą. Kai žmonės sako „taktika“, dažnai jie turi galvoje žaidimo schemas ir sistemas, kaip komanda juda valdydama kamuolį, praradusi kamuolį ar be jo, bet tai yra žaidimo stilius. Tai yra standartinės situacijos. Visa tai yra komandinė taktika. Komandinė taktika po truputį atsiranda tik 12-os, 13-os metų paaugliams.
Bet individuali ar grupinė taktika – tai yra esmė. Ir kai kurios dalys atsiranda metodikoje jau nuo 8 metų. Tai mano naujas atradimas, todėl dar vis stengiuosi susidėlioti viską į lentynėles.
Aš tikiu, kad fiziniai gebėjimai, jei nuo mažens atlieki kokybiškus judesius, tau labai padės taktikoje – nes galėsi gerai judėti, t.y. laiku, tinkamu greičiu, keisti kryptį. Nes jei nemokėsi greitai keisti bėgimo krypties, tu visada tiesiu taikymu bėgsi į nuošalę.
„Auri-Dohm“ yra labai daug taktikos, tik labai sunku žmonėms tai paaiškinti, kad suprastų. Prireikė laiko man, Auri, visai organizacijai, kol įlindome į kito kailį ir supratome, ką jie turi galvoje sakydami „taktika“. Dabar jau žmonės pradeda suprasti, kad žaidimas 2 prieš 2 – tai irgi taktika. Todėl sakantys, kad čia mažai taktikos – klysta, nes beveik visos treniruotės prasideda nuo žaidimų mažuose plotuose ir jais baigiasi, o tai ir yra taktika.
Užtrukome, kol visiems paaiškinome, kurios metodikos vietos yra susijusios su taktikos mokymu.
Vaikas, treneris, tėvai ar infrastruktūra. Kas yra svarbiausia? Be kurio tikrai nepavyks išugdyti gero futbolininko?
Turbūt sunkiausias klausimas. Kiekvieno trūkumas gali labai skausmingai atsiliepti, bet aš išskirčiau trenerį. Žinoma, reikia tėvų pagalbos, bet jų paprastai klube nematome kiekvieną dieną. Trenerius sutinkame nuolat, su jais mes dirbame ir esame viename laive, galima sakyti esame surišti.
Turėdami, sakykime, šešis trenerius, galime pasiekia labai daug žmoni skleisdami klubo idėjas. Tėvai, tuo tarpu, turi vieną vaiką ir daro įtaką tik jam. O kaip pasiekti daug vaikų? Tik per trenerį.
Esate sakęs, kad čia esame dėl žaidėjų, ne dėl savęs, ne dėl trenerių.
Taip, jei kalbame konkrečiai apie ugdymą, mes čia esame dėl žaidėjų, bet dabar aš stengiuosi pažvelgti iš viršaus į sistemą, į visą aplinką, kaip skleisti žinią, filosofiją – čia labai svarbus treneris. Bet jei nusileidžiame ant žemės ir klausiame: ką mes čia veikiame? Kam visa tai skirta. Viskas dėl konkretaus žaidėjo, viskas dėl jo ugdymo, dėl jo svajonių. Ir čia žaidėjas yra svarbiausias. Toliau klubas, treneriai ir tėvai. Sunkiausia apibrėžti tėvų vietą, su jais reikia dalintis informacija, bet šiuo atveju vaikas yra svarbiausias.
Dar esu minėjęs, kad turime galvoti, kas yra geriausia vaikui. O ne kas geriausia man, kaip treneriui. Žinoma, aš irgi noriu tobulėti, gal kilti karjeros laiptais, uždirbti daugiau ir panašiai, bet jei aš taip galvosiu ir save iškelsiu aukščiau už kitus, tuomet žaidėjas nueis į antrą planą. Bet juk ne dėl manęs, trenerio, čia viskas. Žaidėjas yra tas, kurį ugdome, jis nori kilti ir tobulėti ir, jei taip bus, tikėtina, kilsiu ir aš.
Kokie esminiai “Auri-Dohm” metodologijos ypatumai ir skirtumai lyginant ją su kitomis pasaulyje pripažintomis metodologijomis? Pavyzdžiui su „Anderlecht“ programa, apie kurią daug kalbama Lietuvoje.
Nedaug galiu pasakyti apie kitas. Geriau kalbėsiu iš savo pozicijų. Girdėjau apie „Anderlecht“, galvoju, kad mūsų programa yra labiau apibrėžta, išsamesnė. Klausiau „Anderlecht“ prezentacijos ir man ji pasirodė šiek tiek išplaukusi. Man labiau patinka gilintis į detales. Ir tai yra mūsų metodologijos stiprybė. Mes norime būti tikslesni ir aiškesni komunikacijoje ir daugelyje kitų dalykų. Tai – mūsų kelias.
Žinau didelių klubų, kurie labai skrupulingi – pavyzdžiui „Ajax“ programa, kuri yra ypatingai atidi detalėms. Todėl daug pasiekia. Kiti turi puikias galimybes, gerą aplinką, bet permažai skiria dėmesio detalėms. Mūsų metodologijoje viskas aprašyta, ką treniruojame pirmą treniruočių dieną, ką antrą ir ką trečią. Paliekant laisvės improvizacijai, pavyzdžiui pasirinkti kitą pratimą, bet treniruotės tema turi likti.
Taigi, detalės. Žinome ką treniruojame kiekvieną dieną. Ir einame dar giliau, į kiekvienos treniruotės detales. Pavyzdžiui, kažkas sako, dabar man reikia treniruoti perdavimą ir kamuolio priėmimą, taip reikia tai mokyti, bet nėra taip, kad tris mėnesius imi ir tik tai treniruojiesi, o paskui mokaisi kažko naujo.
Turime 5-6 apšilimus, kurie veikia visą kūną, tai yra labai svarbu žaidimui ir vystymuisi. Reikia ir įvairių įgūdžių – driblingo, posūkių, perdavimų, apgaulingų judesių, smūgiavimo. Tada kitas žingsnis – žaidimai 1 prieš 1, 2 prieš 2 ir taip toliau. Yra galimybė keisti temas vietomis, bet išlaikyti temos turinį. Tai yra mūsų stiprybė ir išskirtinumas.
Kokius esminius dalykus galėtumėte išskirti dirbant su skirtingomis amžiaus grupėmis?
Mes turime žaidėjo ugdymo modelį, kuriame yra išskirtos amžiaus grupės ir nurodyta, kam skiriamas ypatingas dėmesys nuo 6 iki 9 m., nuo 10 iki 13 m., nuo 13 iki 15 m., nuo 15 iki 18 ar 19 m., kuomet pereinama į vyrų futbolą. Turime amžiaus tarpsnius ir juose nurodyti metodai, kuriais turime naudotis.
Kai kur turi būti labiau naudojamas instrukcijos metodas, kitur demonstracijos. Demonstracija yra ypatingai svarbi, parodyti, kaip daryti, tuomet vaikai stengiasi atkartoti, vėliau daugiau aiškinimo, vis dar rodai, bet atsiranda daugiau paaiškinimų žodžiu.
Dar kitas metodas – paleidimas, kai vaikai tiesiog daro taip, kaip supranta ir tik kai jie atlieka veiksmą, paaiškini. Tad mažesnius daugiau instruktuoji, supažindini ir palydi, o vyresniame amžiuje yra daugiau palydėjimo momento. Būtina atsižvelgti į poreikius, atsižvelgti, kiek laiko vaikai treniruojasi, kokios buvo treniruotės prieš tai. Ar jie geba suprasti vieną ar kitą metodą. Įsitraukia daug kintamųjų, į kuriuos turi atsižvelgti treneris.
Paskutinis klausimas – kokių patarimų ar palinkėjimų turite Utenio bendruomenei? Futbolininkams, administracijai, tėvams, treneriams.
Skirkite daug jėgų ir sudarykite vaikams galimybę sportuoti. Reikia, kad vaikai daugiau sportuotų, judėtų. „Utenis“ yra geras pavyzdys, kaip įtraukti vaikus. O patarimas – labiau bendradarbiaukime. Klubas turi daugiau bendradarbiauti su mokyklomis, kurios įtrauktų savo bendruomenę. Turime bendradarbiauti su kitomis sporto šakomis. Kadangi tai yra mažas miestas, gali kilti sumaišties, kas su kurias vaikais dirba, atsirasti pykčių, bet mes turime kurti bendradarbiavimą tarp skirtingų sportų. Svarbiausias prioritetas bendruomenei, kad kuo daugiau vaikų sportuotų.
