V.Dambrauskas - apie įdomias A lygos rungtynes ir baisias menkavertiškumo kaukes

2015-11-08 13:03

Šampanas nuo A lygos čempionais tapusių Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų aprangos dar nespėjo nudžiūti, kai trenerio Valdo Dambrausko mintys ėmė suktis apie būsimas kito sezono kovas Europoje, rašo lrytas.lt. Nors „Žalgirio“ futbolininkams dar liko sužaisti porą rungtynių A lygoje šio mėnesio pabaigoje, žali-balti jau atšventė trečiąjį iš eilės Lietuvos čempionų titulą.

"Turime galvoti apie būdus, kaip kautis su didesnio biudžeto klubais. Mano idėja ir buvo ruošti komandą taip, kad nežiūrėtume, ką pateiks Čempionų lygos burtai.

Pagal dabartinę burtų sistemą, mums vis tiek paklius Švedijos, Danijos, Škotijos ar Baltarusijos čempionai – komandos, apie kurias bet kuris sirgalius pasakys: „Žalgiris“ neturi šansų. Aš sakau, jog „Žalgiris“ turi šansų. Šį sezoną mums pavyko įsprausti „Malmo“ į kampą", - kalbėjo treneris.

- Šiemet jūsų klubas derėjosi su Mariumi Stankevičiumi, anksčiau – su Sauliumi Mikoliūnu. Ar realu būtų privilioti šiuos futbolininkus?

– Tai priklauso ne tik nuo klubo, bet ir nuo pačių žaidėjų – kokią jie įsivaizduoja savo ateitį, kokį mato Lietuvos čempionatą. D.Šembero, Darvydo Šerno ar Deivido Česnauskio pavyzdžiai rodo, kad viskas yra įmanoma.

Kartais per daug nuvertiname savo lygį. Jei kai kurias A lygos rungtynes perkeltume į gerus stadionus su daugybe žiūrovų, jos būtų ne mažiau įdomios nei tos, kurias matome Rusijoje, Danijoje ar Švedijoje.

– Jums teko darbuotis daugelyje užsienio klubų. Ko Lietuvos treneriai galėtų pasimokyti iš kolegų?

– Turiu kelis atsakymus. Pirmiausia – mąstymas. Man labai nepatinka, kad nešiojame baisias menkavertiškumo kaukes.

Mums per dažnai atrodo, kad užsienyje viskas yra geriau – vaikai gimsta su futbolo bateliais ir iškart pataiko į „devyniukę“. Nieko panašaus. Neseniai žiūrėjau mūsų devynmečių treniruotes ir buvau apstulbęs, kokia koordinacija ir kamuolio valdymu pasižymi tie vaikai.

Tačiau mums trūksta žinių. Užsienyje net iš televizijos transliacijų vaikai gaus daugiau informacijos, sužinos daugiau terminų ar taktinių dalykų.

Dėl menkavertiškumo komplekso mes dažnai pamirštame, ką galime. Net ir pralaimėjimą užsienyje 0:3 imame vertinti kaip gerą rezultatą.  Nė vienoje mažoje šalyje žmonės nėra tokie užguiti kaip mes.

Be to, Lietuvoje per daug susiskaldymo. Negaliu pakęsti, kai viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose varoma vienas ant kito. Kai jaunimo treneris giriasi, kad įveikė kito trenerio vaikus, tai yra žema.

Vaikų rezultatai turi būti paskutinėje vietoje. Kai užauginsime talentų, kurie žais „Barcelona“ ar Madrido „Real“, tada galėsime ir pasigirti.

Treneriai turėtų suprasti, kad mums nenaudingas kolegų prastas darbas. Jei Vilkaviškio jaunimas laimi prieš Jurbarką 7:0, tai yra blogai, nes nugalėjusiai komandai tokios rungtynės nieko nedavė, nė vienas žaidėjas nepatobulėjo.

Treneriai turėtų vienytis, bendrauti – tai mačiau Anglijos regionuose, kur treneriai padeda vieni kitiems, kas mėnesį rengia teminius vakarus, ilgai diskutuoja.

Mes, suradę straipsnį apie futbolo naujoves, slepiame nuo kitų, kad tik kas nors nepradėtų dirbti geriau. Jei prasta sistema, reikia stumti ją lauk, o ne stumdytis tarpusavyje. Mūsų per mažai, kad būtume susiskaldę.

Kitas dalykas – matau gerų jaunų trenerių, kurie turi nuolat dirbti su jaunimu ir gauti nuolatinį uždarbį, kuris kiekvienam svarbus sukūrus šeimą.

Bet sistema neleidžia jaunam specialistui žengti toliau ir pereiti į vyrų futbolą, kur iš pradžių reikėtų padirbėti kurios nors komandos trenerio asistentu už minimalų atlyginimą ir laukti, kol galbūt po dešimties metų atsirastų proga tapti treneriu. Dalis trenerių užsisėdi tarp vaikų.

Federacija nuėjo kitu keliu – ji nusprendė rūpintis tik nacionaline akademija, nes viską pakeisti yra per sunku. Bet mums reikia keisti visą sistemą. Tad džiugu, kad Aurelijus Skarbalius imasi iniciatyvos mokyti jaunus trenerius.

Mums reikia tokių lyderių kaip jis, kuris atvyksta iš Danijos ir nepriklauso nė vienai vietinių srovių. Tokie kaip A.Skarbalius arba D.Šemberas galėtų suvienyti Lietuvos futbolą.

Visiems mūsų treneriams reikėtų atsiprašyti vienam kito, paspausti ranką ir pradėti drauge stumti vežimą į kalną. Kitaip Lietuvos futbolas dar labai ilgai nematys šviesos.

K.Rimkus, lrytas.lt