Vienas geriausių visų laikų A lygos puolėjų A.Velička kabina batelius ant vinies (interviu)

A.Velička net 7 čempiono titulus iškovojo žaisdamas gimtojo miesto FBK „Kaunas“ ekipoje, po 2 kartus laimėjo vilkėdamas Panevėžio „Ekrano“ ir Vilniaus „Žalgirio“ komandų marškinėlius. „Dar pridėkite Kazachstano ir Škotijos čempiono titulus ir gausite galutinį skaičių“, - kalbėdamas su „Sporto gyvenimu“ sakė Andrius Velička.

Vis dėlto panašu, kad aukso medalių kolekcijos papildyti jau nebepavyks. „Gal jau ir laikas atėjo. Kada nors juk reikia užbaigti. Apsispręsti padėjo ir tai, kad pasibaigė sutartis su „Žalgiriu“. Manau, 99,9 proc. tikslumu galiu pasakyti, kad profesionalo karjera jau baigta“, - samprotavo 121 įvartį Lietuvos čempionatuose per savo karjerą įmušęs 35 metų futbolininkas.

- Andriau, ar nesinorėjo užbaigti karjeros Kauno komandoje?

- Minčių buvo visokių. Buvo ir tam tikrų kalbų. Bet susitarti nepavyko, tad kalbėti apie tai nėra prasmės. O šiaip nuo futbolo aš niekur nepabėgsiu. Praėjusį sekmadienį žaidžiau Kauno apskrities mažojo futbolo (7 prieš 7) pirmenybėse „Futbolo.tv“ komandoje. Jei bus galimybių, tai ir ateityje sudalyvausiu mėgėjų futbolo varžybose. Bet su profesionaliu futbolu jau baigta.

- Kaip vertinate paskutinį savo sezoną A lygoje? Nors su „Žalgiriu“ laimėjote visus įmanomus titulus, bet pats žaidėte mažiau nei anksčiau, dažniausiai aikštėje pasirodydavote po keitimo.

- Aš savo asmeninių pasiekimų nesureikšminu. Gal ir ne viskas buvo taip gerai, kaip norėjosi. Trukdė traumelės, vasarą daug laiko teko skirti kelio traumos gydymui. Taip ir susidėjo, kad žaidžiau ne tiek daug. Bet čia gal jauniems futbolininkams svarbu daug žaisti, daug įmušti. Man svarbiausia, kad komanda gerai žaidė, Lietuvoje viską laimėjo. Vadinasi, sezonas buvo geras.

- Su „Žalgiriu“ iškovotas šalies čempiono titulas jums jau 11-as. Kuris titulas jums asmeniškai yra mieliausias, brangiausias?

- Visi jie man svarbūs ir malonūs. Bet du yra tikrai išskirtiniai. 2004 m. su FBK „Kaunas“ komanda paskutiniame ture 2:0 nugalėjome Panevėžio „Ekraną“ ir iškovojome čempionų titulą. Žaidėme Panevėžyje, rungtynes stebėjo pilnas stadionas. Aš į aikštę išėjau po keitimo ir antrame kėlinyje įmušiau abu įvarčius. Jausmas buvo nepamirštamas. 

Taip pat labai įsiminė pirmasis su „Žalgiriu“ iškovotas titulas. Manau, kad šią istoriją žino visi futbolo mėgėjai. Iki sezono pabaigos likus 5 turams mes turėjome 11 taškų persvarą prieš Klaipėdos „Atlantą“. Mums tereikėjo surinkti 5 taškus - ir mes čempionai. Atrodė, kad paprasčiau nebūna. Tačiau viena po kitos sekė keturios lygiosios, o paskutiniame ture pralaimėjome Marijampolės „Sūduvai“. Pasibaigus toms rungtynėms visi buvome labai nusivylę, bet tada paaiškėjo, kad taškus prarado ir „Atlantas“. Tokio siužeto mano karjeroje dar nebuvo, kad po pralaimėtų rungtynių laistytume šampanu aukso medalius. Ir turiu pasakyti, kad tie medaliai buvo ypač saldūs.

- Per savo karjerą jums teko žaisti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Rungtyniavote Rusijoje, Kazachstane, Škotijoje, Norvegijoje, Azerbaidžane. Kur jums labiausiai patiko?

- Be abejo, Škotijoje. 2006 m. vasarą iš „Kauno“ persikėliau į Edinburgo „Hearts“ ekipą. Tuo metu Škotijos čempionato lygis buvo gana aukštas, bet man pavyko sėkmingai įsilieti į „Hearts“ žaidimą, daug žaidžiau, buvo ir įvarčių. Bet tikrai nebuvo lengva. O Glazgo „Rangers“ klubas buvo geriausias profesionalumo prasme. Dabar jis išgyvena sunkius laikus, o 2008 m. buvo pasiekęs UEFA taurės finalą, iškovojęs Škotijos čempionato sidabrą. Be to, smagu, kad su „Rangers“ 2009 m. iškovojau Škotijos pirmenybių auksą.

- 2009 m. rugpjūčio 15 d. pasirašėte sutartį su Anglijos pirmos lygos klubu „Bristol City“. Bet jau debiutinėse rungtynėse patyrėte sunkią traumą. Kaip tai nutiko?

- Sunku net ir paaiškinti. Bėgau su kamuoliu, suklupau ir viskas. Pamenu, buvęs „Hearts“ kapitonas Polas Chartlis (Paul Hartley), tuo metu žaidęs varžovų komandoje, priėjęs klausė, kas nutiko. Nepatikėjo, kad patyriau traumą. O man viskas buvo aišku. Užteko to pokštelėjimo, kurį išgirdau. Ši trauma mano karjerai iškėlė labai didelį klaustuką. O jos padarinius jaučiu iki šiol.

- Ar nebuvo minčių, kad futbolo daugiau nebežaisite?

- Ne, tada apie tai negalvojau. Neturėjau net progos, nes klubas manimi rūpinosi, sudarė visas sąlygas atsigauti po operacijos. O ir operavo aukščiausio lygio specialistai. Tiesa, daktaras sakė, kad jei tokią traumą būčiau patyręs prieš 10 metų, tada apie futbolą nebūtų net kalbos. O tada užtikrino, kad tikrai grįšiu į aikštę ir dar pažaisiu.

- Bet sugrįžimas nebuvo lengvas?

- Kitaip ir negalėjo būti, vis dėlto metus praleidus be futbolo buvo labai sunku išsijudinti. Buvo ir tam tikra baimė, nepasitikėjimas savimi. Be to, sugrįžęs į aikštę jau pirmose rungtynėse patyriau dar vieną traumą. 2010 m. vasarą grįžau į „Rangers“, bet draugiškose rungtynėse išsisukau čiurną. Su ja prasikamavau dar beveik metus. Dėl jos man nepavyko įsitvirtinti ir „Rangers“ klube, negavau progos rimčiau pasireikšti ir „Aberdeen“ komandoje. Galiausiai su šeima nusprendėme, kad metas grįžti į Lietuvą.

- Ir atsidūrėte Panevėžyje. Ar nesigailite priėmęs „Ekrano“ pasiūlymą?

- Ne, o ko gailėtis? Aišku, galėjau likti ir Škotijoje, bet turėjau atsižvelgti ir į šeimos poreikius. Dukrai suėjo 7 metai, turėjome pasirinkti, ar tęsiame mokslus Škotijoje, ar grįžtame į Lietuvą. Pasirinkome antrą variantą. Ir kol kas dėl to nesigailime.

Su „Ekranu“ du kartus tapau Lietuvos čempionu, pažaidžiau Čempionų lygos atrankos varžybose, Europos lygos turnyre. Pamenu, kad su Panevėžio komanda pirmą kartą čempionais tapome autobuse. Žaidėme Tauragėje, įveikėme „Taurą“, o grįždami namo sužinojome, kad „Žalgiris“ pralaimėjo Marijampolėje. Tai reiškė, kad esame jau nebepavejami.

- 2012 m. liepos 1 d. sužaidėte paskutines rungtynes „Ekrano“ komandoje. Tada į Marijampolės „Sūduvos“ vartus įmušėte tris įvarčius, o paskutiniu jau per teisėjo pridėtą laiką išplėšėte pergalę (3:2). Ar pamenate tą įvartį?

- Taip, manau, kad tai vienas gražiausių įvarčių mano karjeroje. Smūgiavau iš toli, gal apskritai pirmą kartą gyvenime. Ir ne tik smūgiavau, bet ir pataikiau. Į virpstą, o nuo jo - į vartus. Daugiau tokių įvarčių nebuvo. Tikriausiai ir nebus.

- Po tų rungtynių išvykote į Azerbaidžaną. Žaidėte „Azal“ klube, bet įvarčių srautas išseko. Kodėl?

- Man treneris iš karto pasakė, kad komandoje yra pagrindinis puolėjas, o aš būsiu jo dubleris. Taip išėjo, kad jis žaidė gerai ir daug, o aš dažniausiai pakildavau nuo atsarginių suolelio, žaisdavau 15-20 min. Mano užduotis buvo palaikyti kamuolį, padėti komandai. Kiek galėjau, tiek padėjau. Jokių ambicingų tikslų nepuoselėjau, tiesiog karjeros gale pažaidžiau.

- Metai Azerbaidžane jums kainavo vietą Lietuvos rinktinėje. Žaisdamas Panevėžyje sulaukėte tuometinio rinktinės vyriausiojo trenerio Čabos Lašlo (Csaba Laszlo) dėmesio, 2012 m. tapote pagrindiniu rinktinės puolėju. O vėliau kvietimų nebesulaukėte. Neapmaudu?

- Aš rinktinėje niekada nebuvau pagrindinis puolėjas. Kai buvau jaunas, dominavo Edgaras Jankauskas, Robertas Poškus, Tomas Danilevičius. Su jais buvo sunku konkuruoti. Bet aš dėl to tikrai niekada nesisielojau. Man buvo didelė garbė sulaukti kvietimo į rinktinės stovyklą, kur galėjau treniruotis su geriausiais šalies žaidėjais, treneriais. Tai yra kiekvieno futbolininko svajonė. O kiek žaidžiau - tiek, čia jau nieko nebepakeisi.

- O žvelgdamas į savo karjerą, nueitą futbolininko kelią, ar norėtumėte ką nors pakeisti?

- Visada atrodo, kad būtų galima ir geriau, bet iš esmės aš savo karjera esu patenkintas. Buvo tam tikrų prastesnių pasirinkimų, gal turėdamas antrą šansą, nebūčiau iš Norvegijos grįžęs į Škotiją. Mane kvietė ir Anglijos pirmos lygos klubai, bet pasirinkimą nulėmė „Rangers“ vardas. Ir šansas sužaisti Čempionų lygoje. Kita vertus, gal kitame klube būtų buvę dar blogiau. To jau niekada nesužinosiu.