Žalgirietis M.Ljujičius: laisvalaikiu namuose žiūriu "Barcelona" rungtynes (interviu)

2017-01-24 23:20

Matija Ljujičius – vienas iš daugelio Serbijos futbolininkų, palikusių gimtinę ir išvykusių ieškoti laimės į užsienį. Pirmasis blynas svetur saugui neprisvilo: jam pavyko su Vilniaus „Žalgiriu“ tapti Lietuvos čempionu bei pelnyti įvartį, kuris buvo išrinktas gražiausiu praėjusiame sezone.

Gerai sporto gerbėjams žinomo filmo „Once Brothers“ atkarpoje Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) žvaigždė Vlade Divacas apsnigtu keliu keliavo į savo gimtąjį Prijepoljės miestelį. Ten taip pat meile futbolui užsikrėtė ir M.Ljujičius, kurio šeima buvo įsikūrusi visai šalia garsaus krepšininko.

„Žalgirio“ legionierius iš Serbijos vaikystėje buvo pastebėtas ir pakviestas į daug puikių futbolininkų į rinką paleidžiantį Belgrado „Partizan“ klubą. Visgi progos debiutuoti šalies flagmane M.Ljujičius taip ir nesulaukė – jo vietą dar iki šiol ten dažniausiai užima žalgiriečio itin mėgstama komandos legenda.

Nepasireiškęs šalies grande ir dėl smulkių traumų kituose čempionato klubuose savo talento visu gražumu neatskleidęs serbas, praėjusių metų vasarą pradėjo legionieriaus karjerą Lietuvoje. Debiutinis sezonas buvo sėkmingas: iš viso saugas per 22-ejas rungtynes „Žalgiryje“ įmušė 5 įvarčius bei atliko 7 rezultatyvius perdavimus, prisidėdamas prie iškovotų „SMScredit.lt A lygos“ bei Lietuvos futbolo federacijos (LFF) taurės trofėjų.

Vis dėlto šiais metais M.Ljujičius neketina apsiriboti tokia statistika – sieks padėti komandai apginti visus trofėjus Lietuvoje ir sėkmingiau pasirodyti Europoje. Futbolininkas papasakojo apie savo karjerą gimtinėje, garsaus krepšininko kaimynystę ir žaidimą bei laisvalaikį Lietuvoje.

– Iš tavo gimtinės kilusi krepšinio legenda, tad kaip pasirinkai futbolą?

– Mano gimtasis miestas – Prijepolje. Ten gyvenau iki dvylikos metų, po to – persikėliau į „Partizan“ jaunimo akademiją. Futbolą pasirinkau dėl savo tėčio, kuris buvo treneris. Kai man buvo treji, vis spardžiau kamuolį kaire koja ir norėjau žaisti futbolą kiekvieną dieną, o šešerių metų pradėjau vaikščioti į treniruotes. Mano pirmasis klubas buvo „Polimje“. Tai – mėgėjiška komanda, tačiau turinti gilias tradicijas ir jaunimo ekipas. Jose savo karjerą pradėjo Ivica Dragutinovičius bei Mihajlo Pjanovičius. Vlade Divacas buvo mano kaimynas ir su tėčiu jaunystėje puikiai sutardavo. Jis labai daug kam padeda – skiria lėšų sporto aikštelėms, taip pat gimtinėje turi savo muziejų. Jis – didis žmogus. Prijepoljėje turiu daug draugų ir ten gyvena labai daug gerų žmonių. Kai turiu laiko, visada grįžtu į gimtinę ir aplankau brangius žmones.

– Kaip „Partizan“ klubas tave pastebėjo?

– Rungtyniaudavau turnyruose, kuriuose tarpusavyje žaidžia kelių regionų geriausi jaunieji futbolininkai. Ten „Partizan“ ieško gabiausių žaidėjų bei kviečia juos į savo akademiją. Atstovavau Vakarų regionui kartu su Matija Nastasičiumi ir mus kartu pakvietė į Belgradą. Rungtyniavome kartu tiek tada, tiek „Partizan“ dublerių komandoje „Teleoptik“. Klubas man ir tėčiui suteikė butą, o aš kartu su juo gyvenau kelerius metus.

– Ketverius metus praleidai „Partizan“ klubo dublerių komandoje, kurioje savo metu rungtyniavo visas būrys puikiai žinomų futbolininkų. Kokie įspūdžiai iš ten?

– Septyniolikos metų persikėliau į šią dublerių komandą, dvejus metus buvau kapitonu ir antroje Serbijos lygoje sužaidžiau daugiau nei šimtą rungtynių. Tuo metu man buvo svarbu žaisti, o ne tik treniruotis su pagrindine komanda. Išliko puikūs prisiminimai, o „Teleoptik“ yra geras klubas jauniems futbolininkams. Mano pozicijoje nuo tada ir dar iki šiol „Partizan“ klube rungtyniauja legenda Saša Iličius. Jam dabar 39-eri, tačiau jis vis dar puikus futbolininkas ir su kamuoliu būna visada pavojingas. Jį išstumti iš starto sudėties buvo sudėtinga.

– Turbūt ne kartą esi buvęs principiniame Belgrado derbyje. Kaip jis tau atrodė?

– Netgi kitų šalių portalai rašo, kad tai – vienas iš didžiausių derbių visame pasaulyje. Pats irgi turėjau ne pačių maloniausių patirčių. Prieš rungtynes vyksta daug masinių muštynių, o policija ir apsaugos darbuotojai turi būti pasiruošę aukščiausiu lygiu. Į derbius taip pat ateina ir tėvai su vaikais, tad juos irgi reikia atidžiai saugoti, nes problemos gali atsirasti iš niekur ir bet kada. Visgi šį derbį reikia pamatyti. Norėjau kada nors jame sužaisti, bet teko apsiriboti tik jaunimo komandų derbiais, kur kartais irgi būdavo puiki atmosfera.

– Vėliau buvai išnuomotas dviem Serbijos čempionato klubams – Lučanų „Mladost“ ir Belgrado „Rad“. Kaip ten sekėsi?

– „Mladost“ ekipos pasirengime naujam sezonui sekėsi puikiai: žaidžiau daug, mušiau įvarčius, atlikau rezultatyvių perdavimų, bet po to gavau traumą. Niekas dėl to nebuvo kaltas. Sugrįžau, bet po to čempionate sužaidžiau tik vieną kėlinį, po kurio vėl pajutau skausmus ir tada buvo labai sunku sugrįžti į ritmą. Netrukus grįžau į Belgradą bei ten pradėjau sau labai reikalingą reabilitaciją. Praradau šešis mėnesius, kurie man buvo labai svarbūs. Nenorėjau daugiau žaisti antroje lygoje, siekiau rungtyniauti čempionate, nors gal reikėjo laukti savo šanso „Partizan“ klube. „Rad“ komandoje, kuriai buvau išnuomotas daugiau nei metus, aš žaidžiau dažniausiai tada, kai kažkas gaudavo traumą ar būdavo diskvalifikuotas. Ten taip pat negalėjau savęs parodyti – patyriau kelias smulkias traumas, kurios išmušdavo mane iš ritmo. Kartais tiesiog nenorėdavau būti ant suolo ir prašydavau, jog manęs neregistruotų rungtynėms.

– Kaip atsidūrei „Žalgiryje“?

– Paskutiniais mėnesiais, kai aš žaidžiau „Rad“ klube, ten atvyko Andrija Kaludjerovičius, kuris Serbijoje labai populiarus. Jis – rezultatyviausias visų laikų nepriklausomos Serbijos čempionato futbolininkas. Tai – tikrai labai populiarus žaidėjas tarp „Crvena Zvezda“ sirgalių. Andrija su manimi daug kalbėjo bei sakė, kad padės ir tikėjo manimi. Atėjus vasarai, norėjau išvykti iš „Rad“ ir sulaukti iš „Partizan“ paleidžiamojo rašto. Jei ir toliau būčiau skolinamas, niekas į mane nežiūrėtų rimtai, nes Belgrado klubams labai svarbi finansinė nauda. Jei iš tavęs negalima užsidirbti, esi nustumiamas į antrą planą. Buvau nelaimingas, į treniruotes kartais eidavau nesusikaupęs, mano mintys būdavo kitur. Vėliau Andrija man pasiūlė, jei tik bus galimybė, keliauti į „Žalgirį“. Aš tuoj pat sutikau, nes norėjau save išbandyti kitoje šalyje. Dalyvavau peržiūroje, komanda netrukus turėjo žaisti porą mačų, tad per trumpą laiką stengiausi kuo geriau pasirodyti. Man pasisekė, sulaukiau pasiūlymo ir galėjau žaisti prieš „Trakus“.

– Iš karto čempionate debiutavai įvarčiu prieš varžovą, kuris tuo metu žengė pirmas.

– Kai atvykau į komandą, jutau, kad futbolininkai yra šiek tiek susikaustę, kadangi nebuvo pirmi turnyro lentelėje. Rungtynės su „Trakais“ buvo labai svarbios, nes jie mus lenkė keliais taškais. Man palankiausia yra žaisti po puolėju, o treneris paklausė, ar galiu žaisti krašte. Norėjau komandai duoti naudos, taip pat po keitimo išėjo ir Andrija. Rungtynių pradžioje „Trakai“ buvo geresnė komanda, turėjo progų, bet po pertraukos persilaužėme ir aš debiutavau rezultatui esant 2:0. Po Vytauto Lukšos perdavimo ir rikošeto kamuolys atsidūrė pas mane, tad netrukus smūgiavau kaire koja, nes vartininkas nematė kamuolio – jam buvo sunku.

– Mače su „Stumbru“ pelnei gražiausią sezono įvartį. Ar sulaukei daug dėmesio iš Serbijos spaudos?

– Žurnalistai taip pat skambino ir domėjosi po to, kai įmušiau įvartį į „Atlanto“ vartus, kadangi tada užsitikrinome čempionų titulą. Jie irgi domėjosi Andrijos ir Mamadou pasiekimais, nes jie rungtyniavo „Crvena Zvezda“ komandoje bei yra žinomi. Sulaukiau dėmesio ir dėl gražiausio sezono įvarčio, nesame ten žvaigždės, bet žmonės tikrai už mus serga.

– Apibendrink savo pirmą patirtį užsienio klube. Kokia ji buvo?

– „Žalgiris“ – didžiausias klubas Baltijos šalyse. Man svarbu, kad komanda žaidžia atakuojantį futbolą ir kovoja tik dėl trijų taškų – noriu žaisti tokiose ekipose. Esu laimingas čia, tikiuosi šie metai taip pat suteiks daug džiaugsmo. Vienintelis dalykas, kuris man nepatiko „Žalgiryje“, buvo antros rungtynės su „Astana“. Mums tiesiog pritrūko sėkmės, kuri nusišypsojo būtent po to Klaipėdoje. Gaila: jei būtume įveikę „Astana“, turėtume dar bent ketverias rungtynes Europoje. Mus laikė autsaideriais dėl kur kas mažesnio biudžeto, bet aikštėje aš didelio skirtumo nepamačiau. Abiejų rungtynių antruose kėliniuose, manau, buvome geresni.

– Kuriam laikui buvai iškritęs iš rikiuotės. Ar trauma buvo rimta?

– Turėjau problemų su nugara, kai rungtynėse Slovėnijoje su „Oleksandriya“ į mane įsirėžė varžovas. Po to kiekvieną dieną individualiai dirbau su Dainiumi Paviloniu, už ką jam esu labai dėkingas. Jo parodytą pratimą darau ir namuose, tad daugiau problemų su nugara neturiu. Po antrų rungtynių su „Astana“ aš ilsėjausi, bet po to sėkmingai užbaigiau sezoną.

– Nors tavo technikos arsenale išties daug ginklų, bet kokius žaidimo aspektus dar norėtum patobulinti?

– Būna, jog noriu padaryti per daug ir tuoj pat atlikti aštrų perdavimą, o kartais reikia išlaikyti kamuolį ir sukurti geresnę progą. Noriu taip pat patobulinti gynybinius sugebėjimus, taktines žinias.

– Kurias futbolo komandas palaikai?

– Žinoma, Serbijoje sergu už „Partizan“ ir taip pat patinka, kaip rungtyniauja „Barcelona“ ir „Arsenal“ klubai. Mėgstu tų dviejų komandų futbolo stilių, ten žaidžia futbolininkai, turintys aukščiausio lygio technines galimybes. Patinka Mesutas Ozilis, o „Barcelona“ ekipoje imponuoja visa atakuojanti trijulė. Iš serbų labiausiai patinka Saša Iličius, nors dėl jo negalėjau sulaukti šanso pagrindinėje komandoje. Vienas iš idealų buvo Dejanas Savičevičius.

– Ką dažniausiai veiki laisvalaikiu?

– Jei turiu laisvą savaitgalį, namuose žiūriu futbolą ir „Barcelona“ rungtynes. Turime antrą treniruotę sporto salėje, tad daug laisvo laiko nelieka – atvyksti namo ir ilsiesi, ruošiesi kitai dienai. Kartais su komandos draugais einame pavakarieniauti, pažaisti kortomis. Vilniuje man patinka – gali rasti viską, ko nori. Taip pat mėgstu žiūrėti Eurolygą, nes dėl naujo formato smagu stebėti rungtynes, jos dažnai būna įdomios.

– Ką spėjai nuveikti per atostogas?

– Tai buvo pirmas kartas, kai turėjau tik truputį daugiau nei mėnesį atostogų ir nesiilsėjau vasarą. Mėgstu atostogauti Juodkalnijoje, bet to praeitais metais nedariau. Atostogas praleidau gimtame mieste, taip pat Belgrade, atšvenčiau šventes. Laikas prabėgo labai gretai. Be to, Serbijoje dirbau su treneriu, kuris mane ruošė treniruotėms ant dirbtinės dangos, jog sumažėtų traumų rizika. Tikiuosi sėkmingo sezono: iškovoti viską Lietuvoje ir geriau pasirodyti Europos turnyruose. Ši komanda turi kokybės, kad tai pasiektų.