"Žalgirio" ir kazachų tarpusavio dvikovos - nuo 1949 metų

Šių metų Čempionų lygos varžybas „Žalgiris“ pradėjo Vilniuje rungtynėmis su Kazachijos (Kazachstano) čempionais – klubo „Astana“ futbolininkais. Su šia komanda žalgiriečiai dar nė karto nežaidė („Astana“ visiškai jauna – įkurta tik 2009 metais), bet ne kartą yra kovoję žaliojoje vejoje su ankstesnių metų Kazachijos atstovais – šios respublikos buvusios sostinės Alma Atos ekipa, kuri įvairiais laikotarpiais vadinosi „Dinamo“, „Urožaj“ ar „Kairat“. Dažniausiai tai būdavo sunkios, bet įdomios rungtynės.

 

Pirmą kartą mūsų „Žalgiris“ (tada turėjęs Vilniaus „Spartako“ vardą) ir stipriausia Kazachijos ekipa (Alma Atos „Dinamo“) susitiko 1949 metais. Pagal keistoką anų laikų varžybų tvarką buvo žaista du kartus Vilniuje. Pirmąsias rungtynes 2:0 laimėjo vilniečiai, atsakomąsias tokiu pat rezultatu – svečiai.

 

Po metų, 1950 birželio 18 dieną, buvo žaidžiama ką tik pastatytame ir laukiančiame Dainų šventės Vilniaus Valstybiniame stadione (dabar, deja, jau griaunamame „Žalgirio“ stadione). Tokia proga – šauni pergalė permainingose rungtynėse 3:2. Alma Atoje rugsėjo mėnesį sužaista 1:1.

 

1951 metais iš pradžių pavasarį žaista Kazachijoje (Vilniaus „Spartakas“ pralaimėjo 0:2), bet liepos mėnesį namie, Valstybiniame stadione, atsirevanšuota su kaupu – laimėta net 5:1.

 

1952 metais Alma Atoje sužaista 1:1 (vilniečiai pirmavo po pirmo kėlinio), o Vilniuje rugsėjo 3 dieną lietuviškasis „Spartakas“ šventė gražią pergalę rezultatu 4:1. Tai buvo B klasės (Tarybų Sąjungos futbolo čempionato antrosios pakopos) turnyro dėl 1–9 vietų ir teisės žaisti stipriausiųjų gretose (A klasėje) rungtynės. Pergalė prieš Kazachijos atstovus padėjo pasiekti tikslą: Vilniaus „Spartakas“ užėmė 2 vietą ir pirmą kartą iškovojo teisę žaisti su stipriausiais klubais.

 

Iš viso 1949–1952 metų laikotarpiu, kai kasmet susitikta antroje TSRS pirmenybių pakopoje, per 8 rungtynes vilniečiai iškovojo 4 pergales, 2 kartus sužaidė lygiomis, patyrė 2 pralaimėjimus. Įvarčių santykis 16:10. Vilniaus „Spartakas“ kasmet baigdavo sezoną žymiai aukščiau turnyro lentelėje nei Alma Atos „Dinamo“. Deja, Lietuvos reprezentatinei komandai nė karto nepavyko nugalėti Alma Atoje.

 

Pergalės sulaukta 1955 metais, kai TSRS taurės 1/64 etapo rungtynėse Vilniaus „Spartakas“ svečiuose įveikė stipriausią Kazachijos ekipą, kuri tada jau vadinosi „Urožaj“ (lietuviškai „Derlius“) santykiu 2:0.

 

Naujas Lietuvos ir Kazachijos atstovų dvikovų etapas prasidėjo 1960 metais, kai ryžtingu Tarybų Sąjungos futbolo vadovų sprendimu abi ekipos, kaip ir kai kurios kitos sąjungines respublikas atstovaujančios komandos, buvo įkeltos į stipriausiųjų grupę ne pagal sportinius pasiekimus.

 

Alma Atos „Kairatas“ pirmą kartą pateko į tuometinę A klasę, Vilniaus „Spartakas“ sugrįžo po 6 metų pertraukos (kartą jau žaidė, bet liko paskutinis – vienuoliktas - 1953-ųjų sezone). Komandos susitiko gegužės 2 dieną Vilniuje, „Spartako“ stadione (taip tuo metu buvo vadinamas geriausias Lietuvos stadionas). Vilniečiai laimėjo 1:0, ir tai buvo gydantis balzamas ant mūsų ekipos žaizdų, patirtų starte pralaimėjus ketverias rungtynes iš eilės. Įvartis buvo įmuštas pirmajame kėlinyje.

 

Liepos mėnesį „Kairatas“ savo aikštėje atsilygino tokiu pat rezultatu, laimėjo 1:0. Tokiu pačiu santykiu jie du kartus (namie ir svečiuose) įveikė Vilniaus spartakiečius 1961 metų sezone.

 

Prieš 1962 metų sezoną Vilniaus „Spartakas“ pakeitė pavadinimą, tapo Vilniaus „Žalgiriu“. Pirmą kartą turėdami šį naują gražų vardą mūsų futbolininkai susitiko su „Kairatu“ gegužės 25 dieną namuose. Tai buvo įsimintinas įvykis. Lietuvos paštas išleido šioms rungtynėms skirtą specialų voką. Žalgiriečiai nudžiugino aistruolius, laimėjo 1:0.

 

Alma Atoje buvo sužaista 2:2. Deja, tą sezoną „Žalgiris“ užėmė paskutinę 22 vietą ir ilgam iškrito iš stipriausiųjų klasės.

 

Pagal dvikovų 1960–1962 metais rezultatus Kazachijos atstovai buvo šiek tiek pranašesni: jie laimėjo 3 kartus, pralaimėjo 2 sykius, o kartą sužaidė lygiomis. Įvarčių santykis 4:5. „Kairato“ futbolininkai kiekvieną kartą užimdavo aukštesnę vietą nei vilniečiai. Jie liko žaisti pajėgiausiųjų grupėje, kai žalgiriečiai turėjo su ja atsisveikinti.

 

Alma Atos komanda iškrito iš A klasės pirmosios grupės (taip tada vadinosi Aukščiausioji lyga) po dviejų metų, todėl 1965-ųjų sezone „Žalgirio“ ir „Kairato“ keliai vėl susikirto.

 

Birželio mėnesį Kazachijos tuometinėje sostinėje 2:1 laimėjo aikštės šeimininkai. Rugpjūčio pabaigoje ekipos susitiko Vilniaus „Žalgirio“ stadione.

 

Tai buvo labai laukiamos rungtynės. „Kairatas“ didžiavosi puikia gynyba, „Žalgiris“ – nesulaikomu puolimu. Vilniečiai ketvirti turnyro lentelėje, svečiai – laipteliu aukščiau.

 

Mačiau tas rungtynes, buvau stadione, sėdėjau Pietų tribūnoje su pusbroliu Eugenijum, kaip ir aš, mokiniu. Artėjo prie pabaigos nuostabus metas – vasaros atostogos, reikėjo jau ruoštis eiti į mokyklą. Stengėmės paišdykauti, patriukšmauti. Erzinome varžovų komandos vartininką (jo tokia keista pavardė Bubenec, išvertus iš rusų kalbos – Būgnelis), tik vargu ar jis mūsų balsus girdėjo.

 

Garsus Lietuvos sporto žurnalistas Vytautas Saulis savo prisiminimuose rašė, kad tą dieną grįžo į Vilnių iš tarnybos kariuomenėje tolimuose kraštuose. Iš geležinkelio stoties jis paskambino namo ir atsiprašė, kad parvažiuos truputį vėliau, nes labai nori pažiūrėti stadione „Žalgirio“ ir „Kairato“ rungtynes.

 

Buvo į ką žiūrėti. Petras Glodenis fantastiškai skirstė kamuolius, Gintautas Kalėdinskas ir Benjaminas Zelkevičius įmušė du įvarčius, gynyba (Stasys Ramelis, Algirdas Žilinskas, Algirdas Kulikauskas, Arvydas Binkauskas) buvo nepramušama. Mūsų komandos, žaidusios raudonais marškinėliais, baltomis kelnaitėmis, žaliomis kojinėmis (kaip rungtyniaudavo tais laikais labai gerbiama Vengrijos rinktinė), graži pergalė – 2:0.

 

Tais metais pradėto leisti 10 minučių kino žurnalo „Sportas“ trečiajame numeryje įdėtas siužetas iš „Žalgirio“ ir „Kairato“ dvikovos. Kaip gerai, kad jis išliko ir dabar gali būti pažiūrėtas internete adresu http://www.e-kinas.lt/objektas/kinas/0805/sportas-nr-3. Nufilmuoti ir parodyti abu tokie svarbūs žalgiriečių įvarčiai.

 

Nors tą rugpjūčio 28 vakarą šauniai nugalėjo „Žalgiris“, pagal sezono rezultatus į stipriausiųjų grupę keliavo „Kairatas“, galiausiai užėmęs antrą vietą (vilniečiai liko dešimti).

 

Po penkerių metų, 1970-siais, Lietuvos ir Kazachijos atstovai susitiko vėl, nes „Kairatas“ iškrito iš Aukščiausios lygos į ką tik įkurtą Pirmąją. Liepos 11 dieną Vilniuje sužaista 1:1. Žalgiriečiai pirmavo, bet išlaikyti pergalingo rezultato neįstengė.

 

Rugpjūčio pabaigoje Alma Atoje aikštės šeimininkai, varžybų lyderiai, įrodė savo pranašumą santykiu 2:0. Sezono pabaigoje, kaip ir prieš penketą metų, „Kairatas“ buvo antras ir gavo teisę grįžti į Aukščiausią lygą, mūsų „Žalgiris“ liko dešimtas ir drąsias svajones atidėjo ateičiai.

 

Naujas susitikimas įvyko tik po beveik keturiolikos metų – 1984-ųjų pavasarį, kai jau buvo prasidėjusi mūsų „Žalgirio“ auksinė era, o „Kairatas“ irgi pakilo į Aukščiausią lygą. Pažintį atnaujinus Alma Atoje vilniečiai buvo sutriuškinti 0:3.

 

Rudenį, spalio 15-osios vakare, žalgiriečiams namie pavyko atsilyginti pergale 2:0. „Kairatas“ sezoną baigė aštuntas, „Žalgiris“ – devintas. Komandos surinko vienodą taškų skaičių. Laikai pasikeitė: dabar jau, skirtingai nei praeityje, Kazachijos futbolininkų puolimas buvo geresnis, o Lietuvos atstovų – gynyba.

 

1985 metais Vilniuje sužaista 0:0, o Alma Atoje „Kairatas“ vėl buvo pajėgesnis, laimėjo rezultatu 2:0. Finiše žalgiriečiai buvo septinti, Kazachijos futbolininkai – devinti.

 

1986-ieji dar kartą parodė, kaip sunku buvo vilniečiams tais laikais kovoti Alma Atoje su vietos komanda. Birželio 28 dieną „Žalgiris“ svečiuose pirmavo po pirmojo kėlinio 1:0, bet po pertraukos praleido net keturis įvarčius ir buvo sutriuškintas 1:4.

 

Vėlų rudenį Vilniuje sužaista lygiomis 1:1. Sezoną žalgiriečiai baigė aštunti, „Kairato“ futbolininkai – septinti. Komandos surinko vienodą taškų skaičių, įmuštų įvarčių kiekis skyrėsi tik vienu, o praleistų – dviem. Taigi tą sezoną – beveik visiška jėgų lygybė.

 

Septintoji vieta buvo aukščiausias Kazachijos futbolininkų pasiekimas TSRS čempionatuose. Vilniaus „Žalgiris“ septintą arba aukštesnę vietą užėmė penkis kartus (1983, 1985, 1987, 1988, 1989 metais).

 

Kai atėjo sėkmingiausias Lietuvos futbolo istorijoje 1987 metų sezonas, žalgiriečiai nuo jo pradžios nebarstė taškų. Gegužės 18-ąją Vilniuje „Žalgiris“ nugalėjo „Kairatą“ 1:0.

 

Rugsėjo 20 dieną Alma Atoje žalgiriečiai žaidė turėdami jau iškovotus universiados aukso medalius ir jausdami galimybę vainikuoti sezoną pirmaisiais Lietuvos istorijoje TSRS futbolo čempionato medaliais.

 

Iki tol per 11 čempionato rungtynių Kazachijos sostinėje nebuvo pavykę nugalėti nė karto: 3 lygiosios, 8 pralaimėjimai, įvarčių santykis 6:21. Dabar taškai ir įvarčiai buvo būtini.

 

Pirmą kėlinį „Žalgiris“ laimi 1:0. Išlaikyti pergalės nepavyksta, lygiosios – 2:2. Dar vienas taškas „Žalgirio“ sąskaitoje. Bronzos medaliams taškų mūsų komandai užteko.

 

Tais pačiais šlovingais „Žalgiriui“ 1987 metais su „Kairatu“ buvo žaista dar du kartus trečiame pagal svarbą turnyre - TSRS futbolo federacijos taurėje. Tai buvo keistos varžybos, rengtos tam, kad Aukščiausios lygos komandos turėtų galimybę žaisti, kai geriausi žaidėjai būdavo kviečiami į TSRS rinktinę. Tai būdavo pusiau draugiškos rungtynės, kuriose dalyvaudavo daug atsarginių žaidėjų. Žiūrovai nelabai domėjosi šiuo turnyru.

 

Mūsų komandos pamaina, ne tik pagrindinė sudėtis, tuo metu buvo labai stipri, todėl su „Kairatu“ svečiuose sužaidė 0:0, o namie įsismaginę Kazachstano ekipą įveikė net 6:0.

 

1988 metų sezono pradžioje „Žalgiris“ buvo tarp čempionato lyderių, o „Kairatas“ nusilpo, todėl nenuostabu, kad gegužės 14 dieną Alma Atoje pirmą kartą (neskaitant 1955 metų TSRS taurės turnyro) laimėjo svečiai iš tolimosios Lietuvos – 2:1. Visi įvarčiai buvo įmušti pirmajame kėlinyje.

 

Liepos 31 dieną Vilniuje besiruošiantys debiutui UEFA taurės turnyre žalgiriečiai nesunkiai įrodė savo pranašumą dar kartą – 2:0. Tai buvo paskutinis šių komandų susitikimas, nes Alma Atos „Kairatas“ užėmė paskutinę 16 vietą ir nusileido į Pirmąją lygą. Vilniečiai tą sezoną džiaugėsi penktąja vieta.

 

Iš viso nuo 1949 iki 1988 metų Lietuvos ir Kazachijos geriausios komandos susitiko 31 kartą. Persvara mūsų pusėje: 13 pergalių, 10 pralaimėjimų, 8 lygiosios, įvarčių santykis 43:33. Kiekviena ekipa dominavo savo aikštėje. Vilniečiai per 16 rungtynių savo stadione pasiekė 11 pergalių, pralaimėjo 2 kartus, lygiomis baigė 3 dvikovas. Įvarčių santykis 31:9.

 

Alma Atoje Kazachijos atstovai iš 15 laimėjo 8 rungtynes, pralaimėjo 2, lygiomis sužaidė 5. Įvarčių santykis 24:12.

 

1998 metais Kazachstano Respublikos sostinė iš Alma Atos buvo perkelta į Akmolą, kurią ne už ilgo pervardino į Astaną. „Astana“ lietuviškai reiškia tiesiog „sostinė“.

 

Sporto mėgėjams Astana visų pirma asocijuojasi su galinga profesionalų daugiadienių dviračių lenktynių komanda, šiemet jau laimėjusia „Giro d‘Italia“. Futbolo ekipa kol kas mažiau žinoma, bet vis dėlto pernai ji pateko į Čempionų lygos grupinį turnyrą ir gėdos savo šaliai nepadarė.

 

Namie, 30 000 žiūrovų talpinančiame naujame „Astana Arena“ stadione (su užsidarančiu stogu) jie nepralaimėjo nei Madrido :Atletico“ (0:0), nei Lisabonos „Benficai“ (2:2), nei Stambulo „Galatasarajui“ (2:2). Dar vieną tašką iškovojo Stambule (1:1), Madride ir Lisabonoje pralaimėjo. Užėmė su 4 taškais paskutinę ketvirtą vietą grupėje, bet pelnė komandos, kurią labai sunku įveikti jos stadione, įvaizdį.