Įvarčiu debiutinėse rungtynėse komandoje pasižymėjęs FK „Žalgirio“ naujasis puolėjas iš Islandijos Árni Vilhjálmssonas Vilniuje jaučiasi panašiai kaip namuose, pažįsta čia žaidžiantį krepšininką, buvo kviestas į kitos sporto šakos rinktinę, o šeimoje dalinasi tos pačios profesijos išgyvenimais.

28 metų islandas – pirmasis šios šalies atstovas Lietuvos čempionų gretose. Per savo karjerą yra ragavęs legionieriaus duonos Norvegijos, Švedijos, Ukrainos, Prancūzijos klubuose, tačiau ieškodamas naujos karjeros stotelės laiką leido Italijoje –  jo žmona Sara Björk Gunnarsdóttir taip pat yra profesionali žaidėja ir atstovauja Turino „Juventus“ komandai.

Apie galimybę atvykti į „Žalgirį“ jis sužinojo iš pažįstamo buvusiame klube Ukrainoje. 2019-20 metais Á. Vilhjálmssonas atstovavo Kovalivkos „Kolos“.

„Mus su „Žalgiriu“ suvedė šio Ukrainos klubo skautas. Skambutis buvo netikėtas, bet kelias dienas bendravome. Mano matymas, vizija sutapo tuo, ką kalbėjo klubo vadovė, treneris. Nuo pat pradžių mane domino „Žalgiris“, nes matosi klubo tobulėjimas ir augimas Europos mastu. Tai klubas kuris turi didelius tikslus. Tikiuosi mūsų kelionė bus įdomi“, – vylėsi Á. Vilhjálmssonas.

Savo kelionės pradžioje islandas turėjo pasirinkimo kryžkelę ir galėjo tapti ir kitos sporto šakos atstovu.

„Užaugau žaisdamas futbolą ir rankinį, nes turėjau daug energijos. Rankinyje patiko, nes gali daugiau kovoti nei futbole. Man sekėsi gerai, du kartus buvau kviestas į U-17 jaunių rinktinę. Bet tuo pačiu metu turėjau futbolo rungtynes ir jas pasirinkdavau. Jeigu nebūčiau buvęs futbolininkas, būčiau rankininkas ar kitos sporto šakos atstovas“, – svarstė jis.

Futbolo aikštėje Árni yra išbandęs įvairias pozicijas atakuojančioje grandyje – tiek atakos smaigalyje, tiek po puolėjais, tiek kraštuose.

„Kai buvau jaunas, rungtyniavau 10 numerio pozicijoje. Visada, nuo mažumės, įmušdavau daug įvarčių, palaipsniui perėjau į priekį. Kai pradėjau profesionalo karjerą nebuvau didžiausias. Tada žaidėjai turėjo daugiau jėgos. Todėl žaidžiau krašte, kairėje pusėje. Paskutinius kelerius metus žaidžiau puolėju. Futbolas keičiasi, dabar negali tik būti vieno tipo žaidėjas. Tik aukštas žaidėjas priekyje kovojantis dėl aukštų kamuolių, ar tik mokantis driblinguoti. Norint kad pasisektų reikia daug įgūdžių. Futbole mėgstu mušti įvarčius. Tai mano talentas. Mėgstamiausia mano pozicija – kur galiu įmušti ar asistuoti“, – pasakojo jis.

Prieš pora savaičių jis pirmą kartą atvyko į Vilnių, tačiau gerų atsiliepimų sulaukęs dar prieš atvykstant.

„Į Lietuvą atvykau iš Italijos. Bet senai negyvenau Islandijoje. Todėl pamiršau kaip atrodo šaltis, žiema. Tačiau yra to jausmo kaip namie, ir tai gerai. Lietuvoje anksčiau nesu buvęs, todėl čia man nauja. Turiu pažįstamą Vilniuje, su kuriuo bendravau prieš atvykstant. Jis žaidžia krepšinį Vilniaus „Ryto“ komandoje (Elvaras Fridrikssonas – aut. past.). Jis papasakojo man daug gerų dalykų apie šalį, žmones, miestą. Apskritai daug kas sakė, kad tai gražus miestas, graži šalis. Islandijoje turime daug lietuvių. Jie turi gerą reputaciją. Jie panašios kultūros kaip mes, sunkiai dirbantys ir nuoširdūs. Neturėjau kažkokių lūkesčių, bet žinojau gerus dalykus apie Lietuvą“, – kalbėjo islandas.

Pasirinkimas žaisti Vilniuje reiškia, kad jam bent iki vasaros teks būti toliau nuo šeimos – tol kol baigsis žmonos futbolo sezonas su „Juventus“ komanda.

„Prieš pradedant šeimą kalbėjome apie tai, kad abu turime svajonę. Apie tai ką norime padaryti su savo gyvenimais. Tai, kad esame abu futbolininkai, skamba gerai – galime suprasti, sutarti. Yra pliusų ir minusų.  Suprantame vienas kitą gerai, esame artimi, daug padedame vienas kitam. Tačiau žinoma sunku tai, jog ji žaidžia kitose šalyse. Man keliauti paliekant šeimą visuomet sunku. Jai taip pat sunku būti be manęs, su sūnumi. Bet esame gera pora, gera komanda. Padedame vienas kitam. Išgyvensime. Atstumas – tik pora valandų skrydžio, yra tiesioginis skrydis į Turiną. Kai bus laiko aplankysime vienas kitą. Vasarą per atostogas ji galės atvažiuoti į Vilnių, pabūti su manimi. Kai turėsime laisvo laiko, aš vyksiu ten. Bus įdomu kaip seksis, nes pirmą kartą esame gan toli vienas nuo kito. Bet manau pavyks.“

Paklustas apie komandos ir asmeninius tikslus, islandas atsakė: „Mano ir komandos tikslai sutampa Noriu padaryti viską kad tobulėčiau, tapčiau geresniu. Pasiekčiau kuo daugiau. Tai pavyks tik gerai žaidžiant aikštėje, dirbant treniruotėse. Nepavyks be geros komandos draugų pagalbos. Mano lūkestis – padaryti viską, kad klubas kiltų aukščiau. Dar kartą patekti į Europos turnyrų grupes. Išnaudoti savo potencialą maksimaliai.“