Futbolo pasaulyje nuolatos kalbama apie talentingiausius ir perspektyviausius futbolininkus, kurie netrukus turėtų tapti ryškiausiomis šio sporto žvaigždėmis. Nuo 2003 metų talentingiausiam pasaulio žaidėjui yra įteikiamas „Auksinio berniuko“ apdovanojimas, į kurį pretenduoja visi 20-ties metų amžiaus arba jaunesni futbolininkai.
Tačiau ar visi šį apdovanojimą gavę žaidėjai tapdavo ryškiausiomis pasaulio futbolo žvaigždėmis? Artėjant 2017 metų „Auksinio berniuko“ nugalėtojo paskelbimui, Eurofootball.lt nusprendė pasidomėti, kaip susiklostė visų šį apdovanojimą laimėjusių žaidėjų karjeros ir kur tuo metu rungtyniavo garsiausi žaidėjai, kuriems šio titulo laimėti nepavyko.
Pirmoji dalis: 2003 metai – Rafaelis van der Vaartas
Antroji dalis: 2004 metai – Wayne`as Rooney
Trečioji dalis: 2005 metai – Lionelis Messi
Penktoji šio straipsnio dalis – jau rytoj.
2006 metai: Cescas Fabregasas
Tuometinė ekipa: „Arsenal“
Dabartinė ekipa: „Chelsea“
2006 metais „Auksinio berniuko“ apdovanojimą antrus metus iš eilės laimėjo „Barcelona“ ekipos akademijos auklėtinis, tačiau šį kartą nugalėtojas pasirinko visiškai kitokį karjeros kelią, nei prieš metus titulą iškovojęs Lionelis Messi.
Kartu su L. Messi „Barcos“ akademijoje rungtyniavęs Cescas Fabregasas po fantastiškų 2003 metų Pasaulio jaunimo iki 17 metų pirmenybių, kur jis tapo tiek rezultatyviausiu žaidėju, tiek geriausiu turnyro futbolininku, 2003 metų rugsėjo 11 dieną išvyko į Londoną, kur pasirašė sutartį su „Arsenal“ klubu. Futbolininkas tokį pasirinkimą motyvavo didesnėmis galimybėmis pagrindinėje ekipos sudėtyje, o netrukus jis įsitikino, jog dėl to buvo teisus, kai būdamas vos 16 metų ir 177 dienų amžiaus debiutavo „kanonierių“ pagrindinėje sudėtyje lygos taurės rungtynėse ir tapo jauniausiu šioje ekipoje debiutavusiu futbolininku. Kitame etape jis sumušė dar vieną rekordą, kai tapo jauniausiu įvartį komandos istorijoje pelniusiu žaidėju, tačiau „Premier“ lygoje jam pasirodyti aikštėje galimybių suteikta nebuvo, o dėl to futbolininkui nebuvo įteiktas tą sezoną komandos laimėtas Anglijos čempiono medalis.
Jau kitą sezoną ispanui buvo suteikiama dar daugiau galimybių pasirodyti. Kai traumą patyrė Patrickas Vieira, būtent C. Fabregasas užėmė jo vietą startinėje rikiuotėje ir sužaidė sėkmingai – jam buvo nuolatos žarstomi komplimentai, o pasižymėjęs mače su „Blackburn Rovers“ jis tapo jauniausiu „Arsenal“ klube įvartį „Premier“ lygoje pelniusiu žaidėju. Iš viso tą sezoną jis jau sužaidė 46 mačus bei pelnė 3 įvarčius, iš kurių vienas Čempionų lygoje tuo metu leidęs jam būti antru jauniausiu žaidėju per visą lygos istoriją, kuriam pavyko pasižymėti šiame turnyre. Sezoną saugas užbaigė nuo pat pirmųjų minučių pasirodęs aikštėje FA taurės finale, kuriame „Arsenal“ po vienuolikos metrų baudinių serijos įveikė „Manchester United“.
Prieš 2005-2006 metų sezoną P. Vieira išvyko į „Juventus“, o „Arsenal“ buvo pasiruošusi skirti jo žaidybinį laiką jaunam komandos talentui. Nors buvo manoma, jog ispanui bus sunku sėkmingai pakeisti garsųjį prancūzą, C. Fabregasas iš karto įrodė, jog net ir būdamas jauno amžiaus, turi savybių, kurios komandai gali būti labai naudingos. Sužibėjęs Čempionų lygos mačuose su „Real“ ir „Juventus“, jis su komanda nukeliavo iki pat turnyro finalo, kuriame nusileido „Barcelona“ ekipai. Nepaisant to, jog „kanonieriai“ sezoną baigė be titulų, C. Fabregasas jau buvo svarbus žaidėjas ne tik savo komandoje, bet ir Ispanijos rinktinėje, tad po tokio sezono, per kurį jis sužaidė 50 mačų ir pelnė 5 įvarčius, nieko nenustebino, jog būtent šis talentingas jaunuolis atsiėmė 2006 metų „Auksinio berniuko“ apdovanojimą.
16-mečio C. Fabregaso pasirodymas Pasaulio U-17 pirmenybėse
2006 metų vasarą saugu domėjosi stipriausios Europos komandos, o didžiausią dėmesį ispanui rodė Madrido „Real“ klubas. Visgi, Arsenas Wengeras pareiškė, jog žaidėjas yra neparduodamas, o pačiam C. Fabregasui buvo pasiūlytas neįprastai ilgas kontraktas (penkerių metų, su galimybe jį pratęsti dar trims sezonams), kurį futbolininkas pasirašė pabrėždamas, jog šiame klube jis nori žaisti dėl ekipoje propoguojamo žaidimo stiliaus bei trenerio A. Wengero.
Kitą sezoną „Arsenal“ pradėjo atjaunėjusi, o C. Fabregasui šioje ekipoje buvo skirta dar didesnė rolė. Nė vienerių rungtynių „Premier“ lygoje nepraleidęs ispanas atskleidė ir kitą savo talentą – gebėjimą kurti progas komandos draugams. Atlikęs 11 rezultatyvių perdavimų, jis šioje statistikos kategorijoje „Premier“ lygoje dalijosi pirmąją poziciją su Wayne`u Rooney. Nors klubui nepavyko iškovoti titulų, ispanas pateko į UEFA metų komandą ir buvo vienas iš pretendentų laimėti „Premier“ lygos metų žaidėjo titulą.
Prieš 2007-2008 metų sezoną „Arsenal“ klubą siejo daugybė nežinios. Komandą paliko vice-prezidentas Davidas Deinas, kuris pasitraukimo priežastimi įvardijo nesutarimus komandos vadovybės viduje, o netrukus klubą paliko ir visų laikų rezultatyviausias ekipos žaidėjas Thierry Henry. Jau prieš sezoną C. Fabregasas žinojo, jog atėjo jo eilė būti svarbiausiu žaidėju komandoje, o futbolininko individualus pasirodymas atskleidė, kad šiai rolei jis jau buvo pasiruošęs. Per sezoną sužaistos 45 rungtynės, per kurias pelnyta 13 įvarčių ir atlikti 22 rezultatyvūs perdavimai, iš kurių net 20 atlikta „Premier“ lygoje (geriausias rezultatas lygoje). Nepaisant to, jog ir vėl „Arsenal“ liko be trofėjų, saugas dar kartą pretendavo į geriausio „Premier“ lygos metų žaidėjo titulą ir be didesnės konkurencijos buvo išrinktas „kanonierių“ metų futbolininku.
2008 metų lapkričio 24 dieną, tuo metu vos 21-erių metų amžiaus C. Fabregasas buvo paskirtas naujuoju komandos kapitonu. Po nesėkmingos sezono pradžios, „kanonieriai“ 2008-2009 metų sezono viduryje demostravo vis geresnę formą, tačiau tada ekipos lyderis patyrė traumą, dėl kurios turėjo praleisti 4 mėnesius, o „Arsenal“ trečią sezoną iš eilės liko be titulų. Dėl traumos sezone sužaidęs tik 33 mačus, jis per sužaistus susitikimus pelnė 3 įvarčius ir atliko 16 rezultatyvių perdavimų.
2009-2010 metų sezone „Arsenal“ pagaliau sugrįžo į kovą dėl titulų, o didžiule to priežastimi buvo būtent C. Fabregaso žaidimas. Puikų sezoną žaidęs ispanas padėjo savo klubui iki pat sezono pabaigos pretenduoti dėl „Premier“ lygos nugalėtojų titulą, o Čempionų lygoje „Arsenal“ pasiekė ketvirtfinalio etapą. Visgi, antrus metus iš eilės „kanonierių“ sezoną sujaukė C. Fabregaso trauma, šį kartą patirta Čempionų lygos mače prieš „Barcelona“, dėl kurios jis negalėjo padėti savo ekipai lemiamuose sezono mačuose. Be lyderio likę A. Wengero auklėtiniai nesugebėjo sėkmingai užbaigti sezono ir dar kartą liko be titulų. Visgi, priekaištauti dėl to komandos kapitonui vargu ar buvo galima – sezoną futbolininkas užbaigė su 19 įvarčių ir tiek pat rezultatyvių perdavimų.
Po puikaus futbolininko pasirodymo praėjusiame sezone, vasarą sugrįžo kalbos apie ispano ateitį, o 2010 metų vasarą „Barcelona“ pateikė 35 milijonų eurų pasiūlymą už šį saugą, tačiau „Arsenal“ atmetė galimybę parduoti savo žvaigždę. Po sėkmingų pirmųjų kito sezono mėnesių, vasarį klubas vis dar pretendavo į keturis titulus, tačiau per dviejų savaičių laikotarpį jie iškrito iš trijų turnyrų, o „Premier“ lygoje po nesėkmingų rungtynių serijos „kanonieriai“ liko ketvirti. Pačiam C. Fabregasui metus sujaukė besikartojanti šlaunies trauma, dėl kurios jis kentėjo beveik viso sezono metu. Nenuostabu, jog suprastėjo ir žaidėjo statistika: 2010-2011 metų sezone jis per 36 mačus pasižymėjo 9 įvarčiais ir 16 rezultatyvių perdavimų.
Po dar vieno nesėkmingo sezono „Arsenal“ komandos lyderius vėl viliojo kitos komandos. C. Fabregasą dar kartą įsigyti mėgino „Barca“, o Samiras Nasri domino „Manchester City“. Netrukus tapo aišku, jog išlaikyti savo titulų trokštančių lyderių „kanonieriams“ nepavyks.
Įsimintiniausi C. Fabregaso karjeros „Arsenal“ ekipoje epizodai:
Po ilgai trukusių derybų su „Barcelona“, „Arsenal“ pagaliau nusileido, o C. Fabregasas sugrįžo į klubą, kurio akademijoje praleido šešerius metus. Už ispaną ne tik buvo sumokėta 29 milijonų išpirka, kuri vėliau padidėjo dar 5 milijonais įvykdžius sutartyje numatytus bonusus, tačiau už perėjimą susimokėti „Arsenal“ klubui turėjo ir pats atletas. Katalonų ekipos prezidentas Josepas Bartomeu atskleidė, jog saugas atvykdamas į „Barcą“ įsipareigojo savo buvusiai ekipai ateinančius penkis metus iš savo algos pervesti po vieną milijoną eurų.
Po žaidėjo atvykimo į „Barcelona“, komandos gerbėjai džiugiai priėmė į katalonų klubą sugrįžusį futbolininką, o jų dideles viltis dėl naujojo pirkinio dar labiau kaitino tuo metu skambiai pateikta saugo statistika „Premier“ lygoje. Per penkis metus „Arsenal“ gretose jis komandos draugams sukūrė 466 progas, atliko 86 rezultatyvius perdavimus ir pelnė 48 įvarčius – visose šiose statistinėse kategorijose jis lenkė tiek Xavi, tiek Andresą Iniestą, kurie per tą patį laikotarpį buvo sužaidę daugiau mačų už savo naująjį komandos draugą.
Prisijungęs prie ekipos, kuri laimėjo tris „La Liga“ čempionų titulus iš eilės ir du Čempionų lygos nugalėtojų titulus per pastaruosius tris metus, C. Fabregasas tikėjosi, jog šiuos prestižinius trofėjus jis su komanda laimės jau savo pirmąjame sezone. Nors žaidėjui pavyko nutraukti „Arsenal“ komandoje kamavusį titulų badą, svarbiausių titulų jam iškovoti nepavyko. Per 48 mačus pirmąjame sezone pelnęs 15 įvarčių ir atlikęs 20 rezultatyvių perdavimų jis džiaugėsi „Copa del Rey“, Ispanijos ir UEFA supertaurių bei FIFA Pasaulio klubų taurės nugalėtojų titulais, tačiau liko be dviejų svarbiausių sezono trofėjų.
2012-2013 metų sezone C. Fabregasui su „Barcelona“ pagaliau pavyko iškovoti „La Liga“ nugalėtojų titulą, taip gaunant savo pirmąjį lygos čempionų titulą karjeroje. Visgi, klubas buvo sutriuškintas Čempionų lygos pusfinalyje prieš „Bayern“, o žaidėjo individualus pasirodymas buvo kiek kuklesnis nei praėjusį sezoną: 14 įvarčių ir 12 rezultatyvių perdavimų per 48 rungtynes.
Nors kitų metų „La Liga“ pirmenybių starte saugas mače su „Levante“ atliko net penkis rezultatyvius perdavimus, sezono metu jis ne kartą akivaizdžiai rodė nepasitenkinimą dėl sumažėjusio žaidybinio laiko. Galiausiai „Barca“ sezoną užbaigė be titulų, o 13 įvarčių pelnęs ir 22 rezultatyvius perdavimus per sezoną atlikęs C. Fabregasas nebeslėpė to, kad stengiasi palikti katalonų ekipą.
C. Fabregasas neslepia nepasitenkinimo trenerio sprendimu jį pakeisti:
Netrukus C. Fabregasas sugrįžo į Londoną: futbolininką už 33 milijonus eurų įsigijo „Chelsea“ klubas. Po persikėlimo atgal į Angliją, ispanas dar kartą patvirtino, jog „Barcelona“ klube jis nesijautė laimingas ir darė viską, kad paliktų šią ekipą.
„Aš paprašiau „Barcelona“ klubo, kad surastų būdą, kaip aš galėčiau palikti ekipą. Klubo prezidentas dar bandė sustabdyti šį transferą, tačiau aš jau buvau apsisprendęs ir jis negalėjo nieko pakeisti. Jei galvočiau, jog „Chelsea“ klube galiu būti nelaimingas, aš čia nevykčiau. Man svarbiausia buvo tai, kad galėčiau džiaugtis tiek būdamas aikštėje, tiek būčiau laimingas asmeniniame gyvenime“, - tuo metu kalbėjo Ispanijos rinktinės narys.
Sugrįžęs į Angliją C. Fabregasas visiems priminė, kaip sėkmingai jis gali kurti progas komandos draugams. Dar kartą tapęs daugiausiai rezultatyvių perdavimų lygoje atlikusiu žaidėju, ispanas pagaliau iškovojo ir „Premier“ lygos nugalėtojų trofėjų. 5 įvarčius pelniusio ir 24 rezultatyvius perdavimus per 47 mačus atlikusio žaidėjo sezoną kiek apkartino tik nesėkmingas pasirodymas Čempionų lygoje, kurioje klubas pasitraukė dar aštuntfinalyje, bei sezono pabaigoje iki tol gauta vos antra raudona kortelė per visą futbolininko karjerą.
Tai, kas įvyko 2015-2016 metų „Premier“ lygos sezono starte nenorėtų prisiminti nei C. Fabregasas, nei „Chelsea“ gerbėjai, nei tuometinis komandos treneris Jose Mourinho. Per pirmąjį ratą ispanas buvo be gailesčio kritikuojamas tiek dėl savo žaidimo gynyboje, tiek puolime, o pasižiūrėjus į jo statistiką buvo galima pamatyti dėl ko – per 18 rungtynių jis savo sąskaitoje neturėjo nė vieno įvarčio ir tik du rezultatyvius perdavimus. Negana to, komanda žengė tik 15-oje „Premier“ lygos pozicijoje, o po tokio tragiško sezono starto su savo pareigomis buvo priverstas atsisveikinti ir J. Mourinho. Nors sezono pabaigoje tiek „Chelsea“ klubas, tiek pats saugas pagerino savo žaidimą, ekipa Anglijos čempionate sezoną užbaigė vos dešimta, o ispano statistika neprilygo tai, kurią jis demonstravo vos prieš metus – per 49 mačus jis pelnė 6 įvarčius bei savo draugams tiksliai asistavo 9 kartus.
Nieko nestebino, kad po tokio sezono buvo girdima gandų, jog Cescas Fabregasas paliks „Chelsea“ ekipą. Visgi, naujasis „mėlynųjų“ treneris Antonio Conte žaidėjui buvo numatęs rolę ekipoje, kuri buvo kiek kitokia nei praėjusiais sezonais: daug dažniau susitikimus žaidėjas pradėdavo ne aikštėje, o ant atsarginių žaidėjų suolelio. Skirtingai, nuo laikų „Barcelona“ ekipoje, šį kartą saugas atrodė pasirengęs priimti tokį iššūkį ir tapo svarbiu komandos nariu sezone, kuriame „Chelsea“ susigrąžino „Premier“ lygos nugalėtojų titulą. Daug mažiau minučių gavęs ispanas sugebėjo būti produktyvus ir sezoną užbaigė su 7 įvarčiais bei 13 rezultatyvių perdavimų. To paties sezono metu jis užfiksavo ir keletą įsimintinų pasiekimų: sužaidė 300-ąsias rungtynes „Premier“ lygoje, o iš pradžių atlikęs savo 100-ąjį rezultatyvų perdavimą šiose pirmenybėse, kiek vėliau jis aplenkė Franką Lampardą ir pagal rezultatyvius perdavimus pakilo į antrą poziciją per visą lygos istoriją.
Po sezono nebuvo girdėti jokių nusiskundimų iš C. Fabregaso, o žaidėjui ir šiemet „Chelsea“ ekipoje turėtų būti numatyta panaši rolė, kaip ir pernai.
Gražiausi C. Fabregaso žaidimo epizodai „Chelsea“ ekipoje
Ispanijos rinktinėje debiutavęs dar 2006 metais, kai tapo jauniausiu per pastaruosius 70 metų Ispanijos rinktinės aprangą apsivilkusiu žaidėju, C. Fabregasas prisidėjo prie visų svarbiausių ispanų iškovotų titulų. Dar nesulaukęs 20 metų jis jau atstovavo savo rinktinei 2006 metų planetos pirmenybėse, kuriose Ispanijos rinktinė iškrito jau atkrintamųjų varžybų starte.
Daug sėkmingesnės ispanams buvo 2008 metų Europos pirmenybės. Ispanai laimėjo čempionų titulą, o labai svarbiu komandos nariu šiame čempionate buvo ir tuometinis „Arsenal“ saugas. Ketvirtfinalyje C. Fabregasas pelnė lemiamą vienuolikos metrų baudinį rungtynėse su Italija, kuriose per 120 rungtynių minučių įvarčių pelnyta nebuvo ir rinktinėms teko dalyvauti vienuolikos metrų baudinių serijoje. Pusfinalyje su Rusija ispanas atliko du rezultatyvius perdavimus, o pergalingose finalo rungtynėse su Vokietija jis žaidė iki 63 minutės, kai buvo pakeistas ir užleido vietą aikštėje Xabi Alonso. Po turnyro Ispanijos rinktinės narys buvo įtrauktas į simbolinę čempionato komandą.
2010 metų Pasaulio čempionate C. Fabregasas nė karto nepateko į startinę Ispanijos rinktinės vienuolikę, tačiau pakilęs nuo suolo jis sugebėjo būti pastebimas, o finale per pratęsimą būtent jis atliko rezultatyvų perdavimą vieninteliam rungtynių įvarčiui, kurį pelnė Andresas Iniesta.
Daug svarbesnę rolę Vicente del Bosque jam buvo numatęs 2012 metų Europos čempionate. Pats saugas per šias pirmenybes pelnė du įvarčius bei atliko vieną rezultatyvų perdavimą turnyro finale, o ispanai trečią čempionatą iš eilės į namus parsivežė čempionų taurę.
Po dviejų metų Pasaulio čempionatą C. Fabregasas ir vėl praleido dažniausiai sėdėdamas ant suolo, o 2016 metų Europos čempionate ir vėl sugrįžo į startinę komandos vienuolikę. Visgi, abejose pirmenybėse ispanų galutinis rezultatas gerbėjų tikrai nedžiugino: planetos pirmenybėse jie iš tolimesnių kovų pasitraukė jau po grupių etapo, o praėjusiame Europos čempionate juos aštuntfinalyje eliminavo italai.
Du lemiami C. Fabregaso 11 m. baudiniai 2008 ir 2012 metų Europos čempionatuose:
Cesco Fabregaso karjera:
2003-2011 metai „Arsenal“ – 303 rungtynės, 57 įvarčiai;
2011-2014 metai „Barcelona“ – 151 rungtynės, 42 įvarčiai;
2014- metai „Chelsea“ – 141 rungtynės, 19 įvarčių.
Ispanijos rinktinė – 110 rungtynių, 15 įvarčių.
Garsiausi šios amžiaus grupės (1986-1987 metų gimimo) žaidėjai, kurie nelaimėjo šio titulo:
Sergio Ramosas, Davidas Silva, Edinas Džeko, Manuelis Neueris, Gerardas Pique, Luisas Suarezas, Edinsonas Cavani, Karimas Benzema, Samiras Nasri, Gonzalo Higuainas.
Nors 2006 metais blizgėjo ne vienas jaunas futbolininkas, prilygti C. Fabregasui tais metais nesugebėjo nė vienas kitas pasaulio talentas.
Sergio Ramosas 2006 metais turėjo galimybių pakeisti visą šio apdovanojimo istoriją ir tapti pirmuoju bei vieninteliu savo pozicijos žaidėju, laimėjusiu šį titulą. Gynėjas buvo tvirtas Madrido „Real“ ir Ispanijos rinktinės startinės sudėties žaidėjas, o šiose ekipose jis ne tik nuolatos žaidė, tačiau ir mušė įvarčius. Kad galėtų mesti dar rimtesnį iššūkį Cescui Fabregasui jam sutrukdė tik tai, kad 2006 metais jis neiškovojo nė vieno titulo.
Davidas Silva po neblogo sezono „Celta“ gretose, 2006 metų vasarą sugrįžo į „Valencia“, kurioje netruko įsitvirtinti. Tais pačiais metais jis pirmą kartą užsivilko ir Ispanijos rinktinės aprangą.
Samiras Nasri tuo metu buvo laikomas vienu iš didžiausių pasaulio talentų ir jam buvo piešiama puiki ateitis. Saugas gaudavo daugybę žaidybinio laiko tiek „Ligue 1“ pirmenybėse, tiek UEFA taurės varžybose, o iš viso 2005-2006 metų sezone jis sužaidė 49 mačus ir pelnė 2 įvarčius.
Gerardas Pique priklausė „Manchester United“ ekipai, tačiau joje daug galimybių negaudavo. 2005-2006 metų sezone „Premier“ lygoje sužaidęs vos tris mačus, jis vasarą buvo išnuomotas į gimtinės „Zaragoza“ ekipą. Tuo metu ispanas buvo pradėtas kviesti į savo šalies jaunimo iki 21-erių metų rinktinę.
2005-2006 metų sezoną praleidęs ant „Schalke“ suolo, Manuelis Neueris būtent 2006 metų rudenį gavo savo pirmąją galimybę sužibėti ir aukščiausioje Vokietijos lygoje. Futbolininko debiutas ekipoje buvo įspūdingas – per du mačus į savo vartus jis nepraleido nė vieno įvarčio. Nors vėliau tuometinis komandos treneris Mirko Slomka dar buvo pasodinęs jaunąjį talentą ant suolo, po šešių mačų jis vartininką sugrąžino į startinę sudėtį, o joje M. Neueris liko iki pat sezono pabaigos.
Prancūzas Karimas Benzema tuo metu priklausė „Lyon“ ekipai. Šis klubas pastebėjo puolėjo talentą ir jam 2005-2006 metų sezone jau suteikė 16 progų pasirodyti aikštėje, o jis per jas pasižymėjo 4 kartus. K. Benzema taip pat nuolatos buvo kviečiamas ir į savo šalies jaunimo ekipas.
Luisas Suarezas 2006 metus pradėjo gimtinės „Nacional“ ekipoje. Nors jo 10 įvarčių per 27 rungtynes tuo metu neužteko, kad jis sulauktų kvietimo net į savo šalies jaunimo rinktinę, futbolininką pastebėjo „Groningen“ skautai. Olandijos ekipa įžvelgė puolėjo talentą ir už jį nepagailėjo 800 tūkstančių eurų išpirkos.
Vis dar gimtinėje rungtyniavo ir L. Suarezo tautietis Edinsonas Cavani. Tiesa, jam progų aikštėje „Danubio“ klubas suteikė mažiau – vos 15, o per jas 2005-2006 metų sezone jis pasižymėjo 7 kartus. E. Cavani taip pat dar nebuvo kviečiamas net ir į Urugvajaus U-20 rinktinę, į kurią pirmą kartą jis buvo pakviestas 2007 metų pradžioje.
Gonzalo Higuainas tuo metu vis dar rungtyniavo Pietų Amerikoje – argentinietis priklausė „River Plate“ ekipai. Per 18 rungtynių 2005-2006 metų sezone jis pelnė 7 įvarčius, o tuo metu Prancūzijoje gimęs argentinietis vis dar sprendė kurios šalies rinktinei atstovauti ir savo sprendimą ginti Argentinos nacionalinės ekipos garbę priėmė tik po dviejų metų.
Edinas Džeko 2006 metais dar tikrai nebuvo panašus į tą žaidėją, kuris dabar muša įvarčius kone kiekvienose „Seria A“ rungtynėse. Futbolininkas žaidė Čekijoje, „Teplice“ ekipoje, iš kurios 2005-2006 metų sezone jis pusmečiui buvo paskolintas į antros Čekijos lygos ekipą. Per pusmetį antroje lygoje pasižymėjęs 6 įvarčiais jis sugrįžo į „Teplice“, kurioje per pusę sezono pelnė tris įvarčius. Beje, „Teplice“ 2005 metų vasarą E. Džeko įsigijo vos už 25 tūkstančių eurų sumą. Tokia menka išpirka bosnių klubui tiko todėl, kad tuo metu puolėjas nedomino net Bosnijos ir Hercogovinos jaunimo rinktinės, o atstovaudamas „Željezničar“ ekipai jis per metus Bosnijos lygoje tiksliai smūgiavo vos kartą. Nenuostabu, kad 2006 metais bosnis vis dar nebuvo reikalingas ir savo nacionalinei rinktinei.
